1960 m. buvo pasiūlyta bispecifinių antikūnų koncepcija. Bispecifiniai antikūnai, dar žinomi kaip bispecifiniai monokloniniai antikūnai, yra dirbtinai susintetinti antikūnai, naudojant genų inžinerijos technologiją. Kaip dirbtiniai antikūnai, bispecifiniai antikūnai paprastai priklauso IgG poklasiui ir turi antigeną surišantį fragmentą, nukreiptą į CD3 subvienetą. Bispecifiniai antikūnai turi dvi specifines antigeną surišančias vietas, kurios gali vienu metu jungtis ir atpažinti du skirtingus antigenus arba du skirtingus antigeno epitopus. Palyginti su monokloniniais antikūnais, bispecifiniai antikūnai turi papildomą specifinę antigeną surišančią vietą, todėl pasižymi stipresniu specifiškumu ir nukreipimo gebėjimu, kuris gali tiksliau nukreipti naviko ląsteles ir sumažinti toksiškumą ne taikiniams. Bispecifiniai antikūnai gali vienu metu atlikti kelias biologines funkcijas, tokias kaip imuninių ląstelių pritraukimas, signalizacijos kelių blokavimas ir tiesioginis naviko ląstelių naikinimas. Ankstyvieji bispecifiniai antikūnai daugiausia buvo gaminami cheminės konjugacijos arba ląstelių suliejimo būdu, tačiau šis metodas galėjo vystėsi lėtai dėl atsitiktinio derinio ir sunkumų išskiriant taikinio derinį. Nuolat tobulėjant genų inžinerijos technologijoms, buvo sukurta daug naujų technologijų platformų, tokių kaip mazgai skylėse (KIH), „CrossMab“, DVD Ig ir kt. Šios platformos efektyviai išsprendžia tokias problemas kaip sunkiosios ir lengvosios grandinės neatitikimai ir pagerina bispecifinių antikūnų vienodumą bei išeigą.

Pagrindiniai bispecifinių antikūnų gamybos metodai apima cheminį sujungimą, keturių šaltinių hibridomą ir genetinės inžinerijos antikūnų paruošimą. Tarp jų cheminio sujungimo metodas sujungia du nepažeistus IgG arba du F(ab')2 antikūnų fragmentus į bispecifinius antikūnus, naudojant cheminius sujungimo agentus, tokius kaip ftalimidas ir ditioacilbenzenkarboksirūgštis. Šis metodas yra paprastas ir lengvai naudojamas, tačiau jis gali pažeisti antigeno surišimo vietą, sumažinti antikūnų aktyvumą, o pats sujungimo agentas taip pat turi tam tikrą kancerogeniškumo laipsnį. Keturių šaltinių hibridomos metodas pagrįstas somatinių ląstelių iš dviejų skirtingų hibridomos ląstelių linijų suliejimu, kad būtų ekspresuojamas atitinkamas pelės IgG. Genetinės inžinerijos technologijos pagalba antikūnus galima genetiškai modifikuoti, kad susidarytų bispecifiniai antikūnai. Buvo sukonstruoti du skirtingi monokloniniai antikūnai, o dviejų antikūnų Fab fragmentai arba sunkiosios ir lengvosios grandinės kintamieji regionai buvo atskirti atskirai. Kryžminio sujungimo reakcijos arba grandinės rekombinacijos technologijos pagalba du fragmentai buvo sujungti, kad susidarytų bispecifinis antikūnas. Nors genų inžinerijos technologijos sudėtingumas yra gana didelis, šiuo metu tai yra dažniausiai naudojamas bispecifinių antikūnų gamybos metodas, skirtas antikūnų struktūrai ir funkcijai koreguoti. Atliekant bispecifinių antikūnų kūrimą, gali būti taikomas antikūnų kryžminio reaktyvumo principas, tačiau antikūnų kryžminis reaktyvumas gali sukelti nespecifines reakcijas, todėl į tai bus atidžiai atsižvelgta praktiškai taikant bispecifinių antikūnų kūrimą, pavyzdžiui, taikant bispecifinių antikūnų terapiją.

Bispecifinių antikūnų gryninimas – tai didelio grynumo tikslinių antikūnų išskyrimo ir gryninimo procesas. Kai kurioms tirpioms priemaišoms pašalinti naudojami du metodai: centrifugavimas ir gilusis filtravimas. Tikslinis bispecifinis antikūnas iš pradžių sugaunamas afininės chromatografijos būdu. IgG tipo bispecifiniams antikūnams naudojama baltymo A afininė chromatografija, o ne IgG tipo bispecifiniams antikūnams – lengvosios grandinės pagrindu sukurta afininė chromatografija. Vėliau antikūnas tam tikrą laiką inkubuojamas žemo pH sąlygomis, todėl viruso apvalkalo paviršiaus baltymo struktūra suyra ir antikūnas praranda gebėjimą užkrėsti ląsteles. Siekiant toliau pašalinti priemaišas, tokias kaip šeimininko ląstelių baltymai (HCP), atliekama tarpinė gilioji filtracija. Antikūnų grynumas pagerinamas tokiais metodais kaip jonų mainų chromatografija, o visi likę virusai pašalinami nanofiltracijos arba ultrafiltracijos metodais. Galiausiai mėginys sukoncentruojamas ir pakeičiamas tinkamu formulavimo buferiu.